- kliaudė
- kliáudė sf. (1) NdŽ, Kri žr. kliauda: 1. Papjovus jautį, jokios kliáudės neradome, tik knygos, kepenos sudegusios J. Nusipirko arklį su kliaude: kaire akimi nemato Lnkv. Ši karvė turi mažą kliaudę – jos koja kreiva Šln. Apžiūrėjo tiltą, ar nėra kokios kliaudės KzR. Tavo audime radau ne vieną kliaudę Škn. Vienuotina kliaudė jo knygelėse yra kai kurie žodžiai rš. Visos šitos priežastys, apsunkindamos ir mano šios dienos darbą, šiek tiek paaiškina ir jo kliaudes, ypačiai nelygumą ir nepilnumą žinių J.Jabl. Vyriausia kliaudė – kad mūsų žemininkai nepermano laiko reikalavimų VŽ1904,2. Be jokios kliáudės žmogus (niekas nekliudo) J. Ans visokių kliáudžių išranda ant manęs Škn. Kliaudes išmetinėju (baru už jas) Ps. 2. Zp. 3. Aršiajam klojosi gerai viskas, vienok vis tiktai nors mažos kliaudės, o pasitaikė V.Piet. 4. Tai kliaudę padarė karvė, įsisukusi į daržą! Grš.
Dictionary of the Lithuanian Language.